Lietuvos advokatūros 2025 metų teisinės sistemos vertinimas

Vertinimas grindžiamas advokatų praktikos patirtimi, teismų sprendimais, Konstitucinio Teismo doktrina, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija bei teisėkūros ir teisės taikymo praktikos analize.

Pagrindinis šio dokumento leitmotyvas – atsakomybės klausimas. Advokatūros vertinimu, sisteminis asmeninės ir politinės atsakomybės stygius tampa didžiausia grėsme teisinės valstybės principams.

Teisinės sėkmės ir jų dvilypumas

Pastaruosius kelerius metus Lietuvos advokatūra nuosekliai apžvelgia svarbiausias valstybės teisines sėkmes ir nesėkmes. 2025 metų analizėje buvo išskirtos penkios sritys, kuriose fiksuoti teigiami pokyčiai, ir penkios sritys, kuriose nustatyti reikšmingi trūkumai.

Advokatūros vertinimu, dalis įvardytų sėkmių turi dvilypį pobūdį. Tais atvejais, kai teisingumas atkuriamas tik Europos Žmogaus Teisių Teisme arba Konstituciniame Teisme po daugelio metų neteisingo reguliavimo, toks rezultatas laikytinas ir sėkme, ir sistemine nesėkme.

Sėkme tai laikytina todėl, kad galiausiai atkuriamas pažeistas teisingumas ir patvirtinama teisės viršenybė. Nesėkme – todėl, kad nacionalinė teisinė sistema nesugebėjo savarankiškai ir laiku ištaisyti klaidų, o žmogaus teisių gynimui prireikė tarptautinių ar konstitucinių mechanizmų įsikišimo.

Tokie atvejai atskleidžia ne pavienius netikslumus, bet struktūrines teisės taikymo ir teisėkūros problemas.

Politinės atsakomybės stoka ir teisinis nihilizmas

Didžiausią susirūpinimą advokatūrai kelia ne pavienės nesėkmės, o jų sisteminė priežastis – politinės atsakomybės nebuvimas.

Vienu ryškiausių pavyzdžių laikytina vadinamoji „čekiukų“ situacija. Vietoje to, kad būtų laiku sukurti piktnaudžiavimą prevenciškai užkardantys teisės aktai, buvo pasirinktas sprendimas keisti galiojantį reguliavimą taip, kad jis švelnintų atsakomybę už jau padarytus veiksmus. Toks teisinis sprendimas, taikomas atgaline data, faktiškai sudarė sąlygas išvengti teisinės atsakomybės dar nesulaukus teismo sprendimų.

Papildomą problematiką atskleidė Seimo narių kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kuris parodė, kad pataisas rengė ir už jas balsavo asmenys, patys figūruojantys ikiteisminiuose tyrimuose. Tai buvo daroma nepaisant konstitucinės pareigos nusišalinti nuo sprendimų, tiesiogiai susijusių su asmens teisine padėtimi.

Advokatūros vertinimu, tokia praktika rodo esminį konstitucinės kultūros trūkumą ir politinės atsakomybės neįtvirtinimą teisinėje sistemoje.

Neteisėtumo normalizavimo pavojus

Teisinio nihilizmo pavyzdžiu laikytinas ir 2025 metais priimtas sprendimas koreguoti valstybinių brandos egzaminų rezultatus, visiems abiturientams papildomai pridedant po dešimt balų.

Problema šiuo atveju nėra patys balai, o tai, kad valstybė nesugebėjo teisėtais būdais užkirsti kelio neteisėtam sprendimui ir vėliau jam suteikė politinį bei administracinį pateisinimą.

Kai neteisėti veiksmai nesulaukia teisinio įvertinimo, jie tampa ne vienkartine klaida, o pavojingu ateities precedentu. Tai silpnina ne tik švietimo sistemos patikimumą, bet ir pačius konstitucinės valstybės pamatus. Didžiausia žala padaroma tiems, kurie veikė sąžiningai ir laikėsi taisyklių.

Valdžių padalijimo ir visuomenės vaidmens reikšmė

Advokatūros vertinimu, demokratijos stabilumas tiesiogiai priklauso nuo valdžių padalijimo principo laikymosi ir aktyvaus visuomenės vaidmens. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia negali veikti izoliuotai nuo visuomenės kritinio mąstymo ir laisvos žiniasklaidos.

Istorinė patirtis rodo, kad demokratijai kyla pavojus tada, kai politinė valdžia pradeda veikti remdamasi vien savo nuožiūra ir ignoruodama visuomenės lūkesčius. Mažoje valstybėje tai ypač pavojinga, nes tarpusavio pasitikėjimas yra viena iš pagrindinių stabilumo sąlygų.

Partnerystės instituto neįgyvendinimas

Partnerystės institutas advokatūros vertinamas kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kai Konstitucinio Teismo sprendimas nėra tinkamai įgyvendinamas įstatymų leidėjo.

Nors dar 2000 metais buvo nustatyta pareiga sukurti partnerystės registravimo tvarką, praėjus beveik 24 metams ši pareiga vis dar nėra įvykdyta. Tai laikytina ne pavieniu neveiklumu, o sisteminiu parlamento nepagarbos teisės viršenybei pavyzdžiu.

Svarbu pabrėžti, kad partnerystės institutas nėra skirtas tik vienai socialinei grupei – jis aktualus visiems asmenims, gyvenantiems bendrą gyvenimą nesudarius santuokos. Politinis selektyvumas žmogaus teisių srityje neišvengiamai virsta platesnių visuomenės grupių teisių pažeidimu.

Žmogaus teisių užtikrinimo praktikos trūkumai

Nors Lietuvoje formaliai galioja Europos standartus atitinkantys teisės aktai, esminė problema išlieka jų praktinis įgyvendinimas.

Vienu iš tokių pavyzdžių laikytina areštinių renovacija, kurios metu buvo įrengtos nuolatinės stebėjimo sistemos, pažeidžiančios sulaikytų asmenų teisę į konfidencialų bendravimą su advokatu.

Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu iki įsiteisėjusio teismo sprendimo. Sulaikymo metu advokatas dažnai yra vienintelis asmuo, su kuriuo galima pasitarti. Bet koks šio bendravimo stebėjimas ar įrašymas paneigia teisę į veiksmingą gynybą.

Teisėkūros pertekliaus problema

Advokatūros vertinimu, viena sudėtingiausių sisteminių problemų išlieka perteklinė ir fragmentuota teisėkūra. Lietuva yra viena iš valstybių, kuriose teisės aktų leidybos tempas yra didžiausias Europoje.

Daugiau nei 100 tūkst. galiojančių teisės aktų sudaro teisinį chaosą, kuriame orientuotis sudėtinga ne tik visuomenei, bet ir patiems teisės taikytojams. Nuolatiniai įstatymų pakeitimai, neatsižvelgiant į jų poveikį, silpnina teisės stabilumą ir prognozuojamumą.

Teisės akto poveikio vertinimo ignoravimas

Advokatūra atkreipia dėmesį į sisteminį teisės aktų poveikio vertinimo ignoravimą, ypač priimant esmines reformas, tokias kaip mokesčių sistemos pakeitimai.

Teisėkūros procesas privalo apimti poreikio analizę, poveikio vertinimą, nepriklausomą ekspertizę ir vėlesnę stebėseną. Šių etapų praleidimas lemia sprendimus, kurių neigiamos pasekmės paaiškėja tik po jų įsigaliojimo.

Išvados: atsakomybė kaip demokratijos sąlyga

2025 metų teisinės sistemos vertinimas rodo, kad didžiausia grėsmė demokratijai kyla ne iš teisės normų stokos, o iš atsakomybės mechanizmų nebuvimo.

Kai atsakomybė išsklaidoma kolektyvinių sprendimų migloje, teisė praranda savo esmę, o Konstitucija rizikuoja likti deklaratyviu dokumentu. Teisinė valstybė gali veikti tik tada, kai už sprendimus atsako tie, kurie juos priima.

Atsakomybės nebuvimas reiškia pasitikėjimo lūžį. Kai niekas neatsako, teisė tampa procedūra, valstybė – forma, o demokratija – imitacija.