Profesinių sąjungų steigimosi ir plėtros prielaidos bei valstybinės valdžios požiūris iki 1818 metų
Profesinių sąjungų (angl. trade unions) atsiradimas yra glaudžiai susijęs su ankstyvąja industrializacija ir kapitalistinių gamybos santykių formavimusi Europoje. Iki 1818 metų dar negalime kalbėti apie plačiai pripažintas ir legaliai veikiančias modernias profesines sąjungas, tačiau jau buvo susiformavusios įvairios darbininkų kolektyvinės organizacijos, kurios tapo vėlesnio profsąjunginio judėjimo pagrindu. Šiame straipsnyje analizuojamos pagrindinės socialinės, ekonominės ir teisinės prielaidos, paskatinusios profesinių sąjungų kūrimąsi, jų ankstyvoji plėtra bei valstybinės valdžios požiūris į darbininkų kolektyvinį organizavimąsi iki 1818 metų.
. Ekonominės ir socialinės prielaidos
1.1. Pramonės revoliucijos poveikis
XVIII a. antroje pusėje prasidėjusi Pramonės revoliucija iš esmės pakeitė gamybos organizavimą, darbo santykius ir socialinę struktūrą, ypač Didžioji Britanija kontekste. Mechanizacijos plėtra, manufaktūrų virsmas fabrikais ir kapitalo koncentracija sukūrė naują socialinę klasę – samdomus pramonės darbininkus.
Šie pokyčiai lėmė:
- tradicinių amatininkų cechų silpnėjimą;
- darbo sąlygų blogėjimą (ilgos darbo valandos, nesaugios sąlygos);
- darbo užmokesčio nestabilumą;
- vaikų ir moterų darbo išnaudojimą.
Darbininkai, netekę ankstesnių cechinių apsaugos mechanizmų, ėmė ieškoti kolektyvinės savisaugos formų.
1.2. Cechų sistemos nykimas
Viduramžių cechai ilgą laiką reguliavo profesinę veiklą, nustatė kainas, kokybės standartus, mokinių parengimo tvarką ir užtikrino tam tikrą socialinį saugumą. Tačiau liberalėjanti ekonominė politika ir kapitalistinių santykių plėtra XVIII a. pabaigoje silpnino cechų monopolijas.
Cechų žlugimas paliko darbo jėgą be institucinės apsaugos. Būtent šio vakuumo sąlygomis pradėjo formuotis vadinamosios „draugijos“, „brolystės“ ar „kombinacijos“ – ankstyvosios darbininkų asociacijos.
1.3. Darbo rinkos asimetrija
Ankstyvojo kapitalizmo sąlygomis darbdaviai disponavo kapitalu, gamybos priemonėmis ir politine įtaka, o pavienis darbininkas buvo ekonomiškai silpnas. Ši asimetrija skatino kolektyvinį organizavimąsi kaip racionalų atsaką į rinkos disbalansą.
Kolektyviniai veiksmai (bendras atsisakymas dirbti, streikai, sutartas atlyginimų reikalavimas) tapo būdu sumažinti individualią riziką ir padidinti derybinę galią.
2. Ankstyvosios organizacinės formos
Iki 1818 metų darbininkų organizacijos dažniausiai veikė:
- slaptai arba pusiau legaliai;
- ribotame profesiniame ar teritoriniame lygmenyje;
- kaip savitarpio pagalbos draugijos (ligos, laidojimo išlaidų, nedarbo atvejais).
Ypač reikšmingos buvo kvalifikuotų amatininkų – spaustuvininkų, tekstilininkų, statybininkų – organizacijos. Jos veikė Londonas, Mančesteris ir kituose sparčiai industrializuotuose miestuose.
Svarbu pabrėžti, kad ankstyvosios organizacijos dar neturėjo centralizuotos struktūros ar nacionalinio masto koordinacijos. Tai buvo lokalios iniciatyvos, dažnai trumpalaikės.
3. Valstybinės valdžios požiūris iki 1818 metų
3.1. Kombinacijų draudimai
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje valstybės institucijos darbininkų kolektyvinį veikimą dažniausiai traktavo kaip grėsmę viešajai tvarkai ir ekonominiam stabilumui.
Combination Acts, priimti 1799 ir 1800 m. Didžioji Britanija, uždraudė darbininkų „kombinacijas“ – bet kokius susitarimus dėl atlyginimo ar darbo sąlygų. Už dalyvavimą galėjo būti taikomos baudos ar laisvės atėmimas.
Šie įstatymai atspindėjo dominuojančią klasikinio liberalizmo doktriną, pagal kurią darbo rinka turėjo būti „laisva“, o kolektyvinis susitarimas buvo laikomas rinkos iškraipymu.
3.2. Revoliucijų baimė
Po Prancūzijos revoliucija Europos monarchijos ir vyriausybės buvo ypač jautrios bet kokioms kolektyvinėms organizacijoms. Darbininkų susivienijimai buvo suvokiami kaip potencialūs politinio radikalizmo židiniai.
Šis kontekstas lėmė:
- griežtą policinę kontrolę;
- slaptų susirinkimų draudimus;
- baudžiamąją atsakomybę už „maištą kurstančią veiklą“.
Taigi iki 1818 metų valstybės požiūris iš esmės buvo represinis.
3.3. Kontinentinės Europos situacija
Kontinentinėje Europoje padėtis buvo panaši. Revoliucinės ir napoleoniškos epochos metu daugelyje šalių cechai buvo panaikinti arba reformuoti, tačiau naujos kolektyvinės darbininkų organizacijos nebuvo pripažįstamos.
Pavyzdžiui, Prancūzija dar 1791 m. priėmė Le Chapelier įstatymą, draudusį profesinius susivienijimus. Tokia politika dominavo iki XIX a. trečiojo dešimtmečio.
4. Plėtros ribos iki 1818 metų
Iki 1818 m. profesinių sąjungų plėtra buvo ribota dėl:
- teisinio draudimo;
- represinių priemonių;
- silpnos komunikacijos infrastruktūros;
- aukšto nedarbo lygio (lengvai pakeičiama darbo jėga).
Tačiau nepaisant apribojimų, kolektyvinės organizacijos nenutrūko. Jos veikė kaip „pasipriešinimo kultūra“, palaikė solidarumo tradiciją ir sukūrė organizacinį pagrindą vėlesnei legalizacijai.
Išvados
Iki 1818 metų profesinių sąjungų steigimąsi skatino struktūriniai ekonominiai pokyčiai, susiję su industrializacija, cechų sistemos žlugimu ir darbo rinkos nelygybe. Darbininkų kolektyvinis organizavimasis buvo racionali reakcija į kapitalo dominavimą ir socialinio saugumo stoką.
Valstybinės valdžios požiūris šiuo laikotarpiu buvo iš esmės represinis: kolektyvinės darbininkų organizacijos buvo draudžiamos, kriminalizuojamos ir traktuojamos kaip grėsmė viešajai tvarkai bei politiniam stabilumui.
Nepaisant to, iki 1818 metų susiformavo organizaciniai, kultūriniai ir ideologiniai pagrindai, kurie sudarė sąlygas vėlesnei profesinių sąjungų legalizacijai ir institucionalizacijai XIX a. viduryje.