Pereiti į pagrindinį turinį

SKIRKITE 0,6% PARAMĄ

Lietuvos asmenų su negalia profesinė sąjunga

M. Katkaus g. 5-58, Vilnius, LT-09217, tel. Nr. +37064877000

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 305537929

Atsiskaitomoji sąskaita banke LT047044090100423979

Žmonių su negalia, pateikusių skundą, padėtis negali pablogėti: konstituciniai ir administraciniai imperatyvai

Žmonių su negalia, pateikusių skundą, padėtis negali pablogėti: konstituciniai ir administraciniai imperatyvai

Teisė skųstis ir ginti savo teises yra viena esminių konstitucinių garantijų. Žmonėms su negalia ši teisė turi būti ne tik formaliai pripažinta, bet ir realiai saugi. Konstitucinė doktrina, administracinės teisės principai ir teismų praktika aiškiai nustato: asmens, pateikusio skundą ar inicijavusio administracinę procedūrą, padėtis negali būti pabloginta. Priešingu atveju būtų paneigtas pats teisinės valstybės principas.


Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, taip pat ir asmuo su negalia, turi realią, veiksmingą ir saugią teisę ginti savo pažeistas teises. Naudojimasis šia teise negali sukelti neigiamų teisinių ar faktinių pasekmių. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje ne kartą yra konstatavęs, kad „teisinės valstybės principas suponuoja pareigą valstybei užtikrinti asmens teisių gynimo veiksmingumą“. Jeigu po skundo pateikimo asmens su negalia padėtis pablogėja – sumažinamos paslaugos, sugriežtinamos sąlygos ar vilkinami sprendimai – teisės gynimas tampa iliuzinis, o tai nesuderinama su Konstitucija.


Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja teisę ginti pažeistas teises, o 33 straipsnis – teisę kritikuoti valstybės institucijų veiklą ir teikti skundus. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „asmuo negali patirti neigiamų teisinių pasekmių vien dėl to, kad jis naudojasi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis“. Žmonėms su negalia ši nuostata yra ypač reikšminga, nes jie dažnai priklauso nuo valstybės sprendimų dėl socialinių paslaugų, techninės pagalbos, asmeninės pagalbos ar finansinių kompensacijų. Todėl bet koks padėties pabloginimas po skundo pateikimo laikytinas konstituciškai netoleruotinu.


Iš Konstitucinio Teismo doktrinos kyla teisėtų lūkesčių apsaugos principas, pagal kurį asmuo turi pagrįstą lūkestį, kad valstybės institucijos veiks nuosekliai, prognozuojamai ir sąžiningai. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „valstybė privalo užtikrinti, jog asmenų teisėti lūkesčiai nebūtų paneigti valstybės institucijų veiksmais“. Asmuo su negalia turi teisėtą lūkestį, kad skundo pateikimas nepablogins jo teisinės ar faktinės padėties ir netaps netiesioginio spaudimo priemone.


Esminę reikšmę turi draudimo keisti padėtį į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius) principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinės procedūros sprendimą, negali pabloginti asmens, dėl kurio kreipimosi buvo pradėta administracinė procedūra, padėties. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „asmens padėtis negali būti bloginama vien dėl to, kad jis pasinaudojo jam Konstitucijoje garantuota teise ginti savo teises“. Žmonių su negalia atveju tai reiškia, jog skundas ar prašymas peržiūrėti sprendimą negali tapti pagrindu sumažinti paslaugų apimtį, peržiūrėti jau suteiktas teises ne asmens naudai ar taikyti griežtesnius vertinimo kriterijus.


Šis principas neatsiejamas nuo gero administravimo principo. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „valstybės institucijos privalo veikti atsakingai, sąžiningai ir paisydamos gero administravimo principo“. Žmonių su negalia atžvilgiu tai reiškia ne tik formalių procedūrų laikymąsi, bet ir realų draudimą taikyti represinius ar keršto pobūdžio sprendimus dėl aktyvaus teisių gynimo.


Konstitucinis Teismas taip pat yra aiškiai nurodęs, kad „teisinis reguliavimas negali sudaryti prielaidų atgrasyti asmenis nuo kreipimosi dėl pažeistų teisių gynimo“. Jeigu po skundo pateikimo asmenų su negalia padėtis blogėja, didėja administracinis spaudimas ar kyla grėsmė netekti paslaugų, sukuriamas baimės efektas, kuris pats savaime pažeidžia Konstituciją.


Išvada. Asmens su negalia, pateikusio skundą ar inicijavusio administracinę procedūrą, padėtis negali būti pabloginta nei teisiškai, nei faktiškai. Priešingu atveju būtų pažeisti Konstitucijos 30 ir 33 straipsniai, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principai, gero administravimo standartai bei draudimo keisti padėtį į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas. Skundas yra konstitucinė teisė, o ne rizika. Valstybė privalo užtikrinti, kad ši teisė būtų reali, saugi ir veiksminga, ypač kalbant apie žmones su negalia kaip pažeidžiamą visuomenės grupę.